Cidonija – kriaušės formos

Dirvos drėgmė: vidutinė, drėgna, bet neužmirkusi.
Pasižymi labai stambiais, sultingais vaisiais apie 250 g. ir plačiu vazos formos vainiku.
Atspari šalčiui iki -29C. Itin gausiai ir gražiai žydi.
Deri vėlai rudenį, nuo spalio mėnesio.
Vaisius galima skinti iš anksto ir nokinti namų sąlygomis.
Cidonijos natūraliai auga Persijos šiaurinėje dalyje, Kaspijos jūros pakrantėse, Šiaurės Graikijoje, Kipre, Kaukaze, Kryme. Auginamos ir Ukrainoje, Moldovoje, Turkmėnijoje.
Vieni cidonijas vadina svarainiais, kiti sulaukėjusiomis obelimis, o tretiems jos primena kriaušes.
Iš tikrųjų Cydonia genčiai priklauso vienintelė rūšis – paprastoji cidonija (Cydonia oblonga). Tėvynėje ji auga aukštu medžiu, o pas mus – aukštu krūmu arba žemu daugiakamieniu medeliu, retai iki 3 m aukščio.
Lapai panašūs į obelų. Jauni būna pūkuoti, apsisiautę tankiu plaukelių veltiniu. Vėliau viršutinėje lapalakščio dalyje veltinis „nuplinka“ ir lapo viršus tampa lygus, blizgantis.
Cidonijos žiedus skleidžia gegužės pabaigoje. Laimei, tuomet jau būna praėjęs pavasarinių šalnų pavojus.
Žiedai didesni nei obelų, apie 5 cm skersmens, balti su rožiniu atspalviu. Neišsiskleidę pumpurai šakučių viršūnėse nukrypę į viršų tarsi žvakių liepsnos. Negausioje lapijoje gausybė žiedų atrodo be galo patraukliai.
Šie augalai dažniausiai savidulkiai. Derėti pradeda 3–5 metais.
Jie veda obuolio, kriaušės formos ar beveik rutuliškus vaisius, kuriuos iki brandos dengia tankus trumpų plaukelių „kailiukas“.
Rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje prisirpę kai kurių veislių cidonijų vaisiai jo atsikrato, tampa lygūs. Kai kurie išlieka tokie patys.
Odelė citrinų geltonumo, šonai kartais raustelėję.
Minkštimas dažniausiai labai kietas. Dėl to cidonijų vaisiai dažniausiai valgomi ne švieži, o perdirbti. Jų gaminiai pasižymi subtiliu skoniu ir nepakartojamu aromatu. Populiariausi yra uogienė, džemas, sirupas, kompotas ir vynas.
Vaisiai gerai laikosi iki pavasario. Kai kurių veislių vaisiai po 4–6 laikymo mėnesių suminkštėja ir labiau tinka valgyti švieži.